Laiškas

LAIŠKAS KIEMO,KLASĖS DRAUGAMS...письмо для однаклассников

 Ekskursas į praeitį, ir ne tokią jau tolimą... Nostalgija???!!!

 Buvo laikai...

 Jei  buvote  vaikas  60-ais,  70-ais  ar  80-ais,  žvelgiant  atgal,

 sunku patikėti,  kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu  pakinkytu  vežimu  buvo  neapsakomas  malonumas.

Mūsų lovytės buvo išmargintos  ryškiais  dažais,   turinčiais  didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų  nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo  niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių  butelių.  Niekam  negalėjo  šauti  į  galvą

 dvirka važinėti su šalmu. Siaubas. Valandų  valandas  mes  meistravome

 vežimėlius  ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne  rastų guolių, o kai

 pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis  kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą. Mes  išeidavom  iš  namų  ryte  ir  žaidėm  visą  dieną,

 grįždami tada, kai užsidegdavo  gatvės  žibintai  ant  medinių stulpų, ten, kur jie buvo. Visą dieną  niekas  negalėjo  sužinoti,  kur mes.

Mobilių telefonų nebuvo! Sunku įsivaizduoti.   Mes   pjaustėmės   rankas  ir  kojas,  laužydavomės kaulus išsimušdavome  dantis,  ir  niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą.

 Visko buvo.  Buvome  kalti  tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes  valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš  vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų   priedėlių,   kompiuterių,  165  palydovinės  televizijos

 kanalų, kompaktinių  diskų,  mobilių telefonų, interneto... Žiūrėti

 multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Užtai  mes  turėjom  draugų.  Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom dviračiais,   pavasario upeliuose  plukdydavom  degtukus,  sėdėdavom ant suoliuko,  ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom

 pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes  sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vokdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudykdavo. Kiekvienas  nors  kartą  buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai  kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems

metams.  Kontroliniai  ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o

 pažymiai  teoriškai  apimdavo  5,  o  iš  tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavom  vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome  supratimo  apie  tai,  kad  galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti  armijos.  Tais  metais  tėvai  paprastai  stodavo įstatymo pusėn, galite  sau  įsivaizduoti!?  Ta  karta  davė  daugybę  žmonių,  kurie  moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo.  Mes turėjome  pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę,  ir mes  kažkaip  išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios  kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki  tol,  kai  valdžia  nupirko  jaunimo  laisvę  už riedučius, mobilius  telefonus,  žvaigždžių  fabriką  ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui... Iš  tikro  pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie  jų  pripratom  ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė  priemonė vyrams  po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio

 stiklo  pakraštyje,  kailiu  aptrauktas  vairas, pavarų lazdelės galas

 iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių  guma  –  tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir

 pirštinaites! O  kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant

 pagrindinio veikėjo kaktos –  kiek  daug  žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas –

 „Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana"?! Arba  ši

stebuklinga  močiutės  frazė  –  „Tik  stiklainius  grąžinkit!" Ošaldytuvą  ZIL  atsimenat,  su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki  už  rankenos,  byra  stiklainiai.  O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų  durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone  guli...vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o  eilės  dvi  –  viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!" Kiek  jų dar  buvo,  tų  pasaulio stebuklų... Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas – arkliukas...

 Dantų  milteliai  – valo ir dantis, ir sidabrą... Sysiojantis berniukas

 ant tualeto  durų...  Televizorius „Rubin" – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su  inkariuku...  atsimenat?  Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote – „Septyni pasaulio stebuklai!" Mes  anksčiau  darėme  tai, ko  dabar  niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau  –  jei  šiandien nors  kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto

 vandens  automatus  atsimenat?  Juose  stovėdavo stiklinė – visiem

viena.  Šiandien  niekam  ir į galvą neateitų gerti iš bendros

 stiklinės! O anksčiau  juk  visi juk gerdavo iš tos stiklinės, papurškę

 į ją vandeniu iš fontanėlio.  O  juk  vandens  fontanėlis  kartais

 neveikdavo...  Vis  tiek gerdavo!  Tarp  kitko,  aplinkui

 besisukiojantys  mėlynanosiai  naudojo tą stiklinę savo gėrimams.

Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit?

 Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo  – namuose  dūmai,  visame  bute aitrus  kvapas. Lentelė tokia, su juodomis   linijomis.   Ką   jūs   sau   įsivaizduojat?   Sekta?   Ne,

 tai iš-de-gi-ni-mas.  Milijonai  vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8  proga. „Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga..." Mergaitės,  o  jūs atsimenat  gumytes?  Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių! O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenat? Įprasta... O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar  buvo negras, o be to nepilnametis! Daug  buvo  tokių įprastų dalykų –

 talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje. Tai buvo  įprastų dalykų neįprasti laikai...

>